Aukštaitijos NP įsteigtas siekiant išsaugoti ir atkurti Aukštaitijos etnokultūrinės srities gamtinius ir kultūrinius savitumus bei juos tausojančiai naudoti ir puoselėti, skleisti gamtosaugos idėjas ir ugdyti ekologinį sąmoningumą.
Plačiau apie tikslus ir uždavinius galima rasti Aukštaitijos nacionalinio parko nuostatuose.
Aukštaitijos nacionalinio parko išskirtinė vertė
Trumpai. Pirmajame Lietuvos nacionaliniame parke saugomas unikalus kalvotas ežeringas Aukštaičių aukštumų kraštovaizdis. Tai ilgų ir gilių dubaklonių, vingiuojančių tarp įspūdingų gūbrių ir kalvų keterų, spindinčių skaidriomis ežerų ir protakų vilnimis, kraštas. Čia saugomas ir giliausias Lietuvos ežeras – Tauragnas, ir seniausių Lietuvos girių fragmentai. Tik čia galima pamatyti ežero saloje telkšantį ežerėlį, pažinti didžiulę biologinę įvairovę, pajausti gamtos ir žmogaus veiklos harmoniją, pavaikščioti po senuosius aukštaitiškus kaimus, pasigrožėti unikalia medine Palūšės bažnyčia. Tik čia vis dar plukdomos karvės į vasaros ganyklas.
Kraštovaizdis. Aukštaitijos nacionalinis parkas išsiskiria unikaliu kalvotu ežeringu mažai sukultūrintu Aukštaičių aukštumų kraštovaizdžiu, protakomis sujungtų dubakloniuose telkšančių ežerų virtinėmis. Ledyno suformuotas ežeringas kalvynas susideda iš tarpusavyje susijungiančių (rininių) ežerų ir tarp jų įsiterpusių kalvagūbrių.
Negyvoji gamta. Unikalus Lietuvoje, iš visų pusių net 9 ežerų apsuptas, raiškus Šiliniškių gūbrys, su legendomis apipinta Ladakalnio kalva, giliausias Lietuvoje Tauragnų ežeras (62,5 m), vienintelė šalyje Baluošo ežere esanti sala – Ilgasalė, su joje esančiu ežerėliu, Laumakėlių ežeriukai su skirtingomis vandens „akių“ spalvomis, į paviršių išnyrantis ir vėl po sausvage tekantis nenuspėjamas Tauragnos upelis, į Almajo ežerą almantis Pliaušės upelis, po mišką smulkiai kilpinėjančios Švoginos ir Juodupės upelių vagos, Dringio ežero Ožio rago ir Žeimenio ežero Obelų rago pusiasaliai, Dringio ežero Siūrių ir Dringykščio ežero pusiasalių raizgynė, prie pat žemės paviršiaus slūgsanti balta ežerų kreida Baluošo apyežeryje. Parke užgimsta viena nuostabiausių Lietuvos upių – Žeimena. Parke tyvuliuoja 127 ežerai.
Gyvoji gamta. Parke esama daugiau kaip 4,5 tūkstančio augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, iš kurių 195 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Ypatinga biologine įvairove išsiskiria Ažvinčių sengirė ir Minčios giria, savitas Ginučių ąžuolynas, gyvybės kupinas Žeimenos slėnis su senvagėmis, Kretuonykščio, Kriogžlio, Pagilūtės pelkynai. Baluošo ežero pakrantėse auga laukinės orchidėjos, iš kurių įspūdingiausia – klumpaitė. Parke auga išraiškingų formų Trainiškio ir Varniškių ąžuolai, Varniškių liepa.
Kultūros paveldas. Aukštaitijos nacionalinio parko architektūros įžymybė, pavaizduota nacionalinio parko emblemoje – Palūšės medinė bažnyčia su varpine. Didelė tradicinių etnografinių kaimų įvairovė. Pagal gatvinių rėžinių, kupetinių, vienkieminių kaimų ypatybes galima atsekti šimtmečius vykstančią Lietuvos kaimo raidą. Seniausius laikus mena Papiliakalnės, Ginučių piliakalniai, akmens ir žalvario amžiaus kapinynai, V – XI amžiaus pilkapynai, sudarantys vieną didžiausių senovės gyvenviečių kompleksų Lietuvoje.
Išskirtiniai reiškiniai, gyvosios tradicijos, istoriniai faktai, asmenybės. Pagrindiniai gyvųjų tradicijų renginiai: Sekminės Meironyse – vienintelis Lietuvoje karvių plukdymas ežeru iš kaimo į vasaros ganyklas, Medkopio pabaigos šventė – Stripeikių bitininkystės muziejuje vykstanti kasmet per Žolines, pristatanti bitininkystės tradicijas Aukštaitijoje. Susidainavimai ant Lūšių ežero – kiekvienų metų rugsėjo mėn. paskutinį savaitgalį sukviečia autentiško folkloro mylėtojus susidainavimui ant Lūšių ežero kranto.
