Apie mus

Istorija

1960 m. buvo įsteigti Ignalinos kraštovaizdžio ir Ažvinčių girios botaninis-zoologinis draustiniai, vėliau tapę nacionalinio parko branduoliu. Daugiausia prie nacionalinio parko įkūrimo prisidėjo profesorius Č. Kudaba. Jo ir dar keleto gamtosaugos autoritetų iniciatyva 1974 m. kovo 29 d. LTSR Ministrų taryba patvirtino pirmąją Lietuvos nacionalinio parko planavimo schemą. Ši diena ir laikoma parko gimtadieniu.
Ginčų būta dėl nacionalinio parko pavadinimo. Jau tada brendo mintys apie kitų nacionalinių parkų steigimą, todėl šį norėta pavadinti pagal regiono, t.y. Aukštaitijos vardu, tačiau norint pabrėžti pirmojo parko svarbą jis buvo pavadintas Lietuvos TSR nacionaliniu parku. Aukštaitijos NP jis pavadintas tik po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir įsisteigė kiti nacionaliniai parkai.

Viename iš pirmųjų nacionalinio parko planų jis apėmė ir Labanoro girią, tačiau galiausiai buvo patvirtintas mažesnis variantas. Labanoro giria tapo saugoma teritorija kai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1992 m. rugsėjo 24 d.įsteigė Labanoro regioninį parką.

Kiekvienas parkas nuo įsteigimo turėjo savo direkciją. Nuo 2010-ųjų metų sausio 1 d. Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos sujungtos į vieną. Parkų direkcija įsikūrusi Palūšėje. Joje dirba 40 darbuotojų, kurie prižiūri gamtos ir kultūros rezervatus, draustinius bei paminklus, atlieka mokslinius tyrimus, kaupia informaciją apie teritorijos gamtos ir kultūros vertybes, o tada pateikia ją lankytojams Labanoro ir Palūšės lankytojų informacijos centruose arba kaip leidinius, sukuria teritorijos lankymo sąlygas ekologiniam ir pažintiniam turizmui, taip pat vykdo švietėjišką veiklą.

 

 

Aukštaitijos NP įsteigtas siekiant išsaugoti ir atkurti Aukštaitijos etnokultūrinės srities gamtinius ir kultūrinius savitumus bei juos tausojančiai naudoti ir puoselėti, skleisti gamtosaugos idėjas ir ugdyti ekologinį sąmoningumą.

Plačiau apie tikslus ir uždavinius galima rasti Aukštaitijos nacionalinio parko nuostatuose.

 

Aukštaitijos nacionalinio parko išskirtinė vertė

Trumpai. Pirmajame Lietuvos nacionaliniame parke saugomas unikalus kalvotas ežeringas Aukštaičių aukštumų kraštovaizdis. Tai ilgų ir gilių dubaklonių, vingiuojančių tarp įspūdingų gūbrių ir kalvų keterų, spindinčių skaidriomis ežerų ir protakų vilnimis, kraštas. Čia saugomas ir giliausias Lietuvos ežeras – Tauragnas, ir seniausių Lietuvos girių fragmentai. Tik čia galima pamatyti ežero saloje telkšantį ežerėlį, pažinti didžiulę biologinę įvairovę, pajausti gamtos ir žmogaus veiklos harmoniją, pavaikščioti po senuosius aukštaitiškus kaimus, pasigrožėti unikalia medine Palūšės bažnyčia. Tik čia vis dar plukdomos karvės į vasaros ganyklas.

Kraštovaizdis. Aukštaitijos nacionalinis parkas išsiskiria unikaliu kalvotu ežeringu mažai sukultūrintu Aukštaičių aukštumų kraštovaizdžiu, protakomis sujungtų dubakloniuose telkšančių ežerų virtinėmis. Ledyno suformuotas ežeringas kalvynas susideda iš tarpusavyje susijungiančių (rininių) ežerų ir tarp jų įsiterpusių kalvagūbrių.

Negyvoji gamta. Unikalus Lietuvoje, iš visų pusių net 9 ežerų apsuptas, raiškus Šiliniškių gūbrys, su legendomis apipinta Ladakalnio kalva, giliausias Lietuvoje Tauragnų ežeras (62,5 m), vienintelė šalyje Baluošo ežere esanti sala – Ilgasalė, su joje esančiu ežerėliu, Laumakėlių ežeriukai su skirtingomis vandens „akių“ spalvomis, į paviršių išnyrantis ir vėl po sausvage tekantis nenuspėjamas Tauragnos upelis, į Almajo ežerą almantis Pliaušės upelis, po mišką smulkiai kilpinėjančios Švoginos ir Juodupės upelių vagos, Dringio ežero Ožio rago ir Žeimenio ežero Obelų rago pusiasaliai, Dringio ežero Siūrių ir Dringykščio ežero pusiasalių raizgynė, prie pat žemės paviršiaus slūgsanti balta ežerų kreida Baluošo apyežeryje. Parke užgimsta viena nuostabiausių Lietuvos upių – Žeimena. Parke tyvuliuoja 127 ežerai.

Gyvoji gamta. Parke esama daugiau kaip 4,5 tūkstančio augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, iš kurių 195 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Ypatinga biologine įvairove išsiskiria Ažvinčių sengirė ir Minčios giria, savitas Ginučių ąžuolynas, gyvybės kupinas Žeimenos slėnis su senvagėmis, Kretuonykščio, Kriogžlio, Pagilūtės pelkynai. Baluošo ežero pakrantėse auga laukinės orchidėjos, iš kurių įspūdingiausia – klumpaitė. Parke auga išraiškingų formų Trainiškio ir Varniškių ąžuolai, Varniškių liepa.

Kultūros paveldas. Aukštaitijos nacionalinio parko architektūros įžymybė, pavaizduota nacionalinio parko emblemoje – Palūšės medinė bažnyčia su varpine. Didelė tradicinių etnografinių kaimų įvairovė. Pagal gatvinių rėžinių, kupetinių, vienkieminių kaimų ypatybes galima atsekti šimtmečius vykstančią Lietuvos kaimo raidą. Seniausius laikus mena Papiliakalnės, Ginučių piliakalniai, akmens ir žalvario amžiaus kapinynai, V – XI amžiaus pilkapynai, sudarantys vieną didžiausių senovės gyvenviečių kompleksų Lietuvoje.

Išskirtiniai reiškiniai, gyvosios tradicijos, istoriniai faktai, asmenybės. Pagrindiniai gyvųjų tradicijų renginiai: Sekminės Meironyse – vienintelis Lietuvoje karvių plukdymas ežeru iš kaimo į vasaros ganyklas, Medkopio pabaigos šventė – Stripeikių bitininkystės muziejuje vykstanti kasmet per Žolines, pristatanti bitininkystės tradicijas Aukštaitijoje. Susidainavimai ant Lūšių ežero – kiekvienų metų rugsėjo mėn. paskutinį savaitgalį sukviečia autentiško folkloro mylėtojus susidainavimui ant Lūšių ežero kranto.

Labanoro regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti vertingus gamtos ir kultūros paveldo bei rekreaciniu požiūriais Rytų Aukštaitijos kraštovaizdžio kompleksus, jų gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Plačiau apie tikslus ir uždavinius galima rasti Labanoro regioninio parko nuostatuose.

 

Labanoro regioninio parko išskirtinė vertė

Trumpai. Labanoro regioninis parkas – tai miškų, ežerų ir pelkių prieglobstyje išlikusių visame pasaulyje saugomų retų gyvūnų bei augalų kraštas. Plačiai žinoma Labanoro giria slepia ne tik gamtines vertybes, bet ir unikalų kultūrinį paveldą, apjungiantį tradicinę architektūrą, Labanoro dūdą bei gilias etnokosmologijos tradicijas. Tai vieta kur atsigauna kūnas ir dvasia.

Labanoro giria - nepaprastas miškas, tai miško tankmė ir žydros ežerų akys, tai legendomis apipintos mitologinės vietos ir jaukios senosios sodybos, tai laukinė gamta ir gilios kultūrinės tradicijos. Per kelis Aukštaitijos rajonus besidriekianti giria yra pati didžiausia Lietuvoje tankiausiu ežerų tinklu Lietuvoje pasižyminti miškinga teritorija. Čia auga pušynai, išgarsėję ir už Lietuvos ribų. Išlakios Labanoro pušys buvo vertinamos dar caro Petro I-ojo laikais ir naudojamos laivų stiebų gamybai.

Kraštovaizdis. Nuostabią parko panoramą galima apžvelgti iš apžvalgos aikštelių. Norint pamatyti kalvotas regioninio parko reljefo formas, verta aplankyti geomorfologinius draustinius. Maldžiūnų geomorfologiniame draustinyje nuo miškais apaugusių kalvų netikėtai nusileidžiame į klonius, kuriuose telkšo mažyčiai ežeriukai. Aiseto, Mažųjų Siaurių, Alnio pusiasaliai dėl savo savitumo paskelbti gamtos paveldo objektais. Tačiau juos savo grožiu lenkia Ščiūrio ragas – ilgas ir itin siauras pusiasalis, skiriantis lankytojų pamėgtus Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerus.

Gyvoji gamta. Labanoro regioninis parkas gamtiniu požiūriu yra turbūt vertingiausia saugoma teritorija Lietuvoje. Ji yra ir Europos saugomų teritorijų tinklo sudėtinė dalis. Parko gamtiniuose draustiniuose ir rezervatuose aptinkama itin daug saugomų augalijos ir gyvūnijos rūšių, vertingų buveinių. Girutiškio rezervatas paskelbtas tarptautinės reikšmės šlapyne, kurioje aptinkamas parko simbolis – erelis žuvininkas.

Tradicinė gyvensena. Labanoro girioje pasislėpusiems kaimeliams bei vienkiemiams būdinga labai paprasta, bet praktiška medinė kaimiška architektūra. Kaimų išplanavimą sąlygojo natūrali gamta – miškai, ežerai, pelkės. Tai rodo netgi vietovardžiai, kurie dažniausiai susiję su įvairiais gamtiniais objektais, – Tetervinė, Vilkasalė, Ažubaliai. Gyvenimas gūdžioje Labanoro girioje suformavo specifinį vietinių žmonių gyvenimo būdą, kuris lig šiol neatsiejamas nuo gamtos.

Nuo seno Labanoro apylinkės garsėja Labanoro dūda – Lietuvoje išskirtinai tik su šiuo kraštui siejamu muzikos instrumentu, skambėjusiu tradicinių kalendorinių švenčių, turgaus dienomis.

Etnokosmologija. Susitikti su žvaigždėmis naktiniame parko danguje kviečia vienintelis pasaulyje etnokosmologijos muziejus bei šalia įsikūrusi Molėtų astronomijos observatorija, turinti didžiausią teleskopą šiaurės Europoje. Čia susipažinsite su žmogaus ir dangaus šviesulių sąsaja, jų įtaka tradicinei gyvensenai ir žmogaus pasaulėžiūrai.

 


 

Paskutinė atnaujinimo data: 2018-03-27