Labanoro regioninis parkas

Labanoro regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti vertingus gamtos ir kultūros paveldo bei rekreaciniu požiūriais Rytų Aukštaitijos kraštovaizdžio kompleksus, jų gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Plačiau apie tikslus ir uždavinius galima rasti Labanoro regioninio parko nuostatuose.

 

Labanoro regioninio parko išskirtinė vertė

Trumpai. Labanoro regioninis parkas – tai miškų, ežerų ir pelkių prieglobstyje išlikusių visame pasaulyje saugomų retų gyvūnų bei augalų kraštas. Plačiai žinoma Labanoro giria slepia ne tik gamtines vertybes, bet ir unikalų kultūrinį paveldą, apjungiantį tradicinę architektūrą, Labanoro dūdą bei gilias etnokosmologijos tradicijas. Tai vieta kur atsigauna kūnas ir dvasia.

Labanoro giria - nepaprastas miškas, tai miško tankmė ir žydros ežerų akys, tai legendomis apipintos mitologinės vietos ir jaukios senosios sodybos, tai laukinė gamta ir gilios kultūrinės tradicijos. Per kelis Aukštaitijos rajonus besidriekianti giria yra pati didžiausia Lietuvoje tankiausiu ežerų tinklu Lietuvoje pasižyminti miškinga teritorija. Čia auga pušynai, išgarsėję ir už Lietuvos ribų. Išlakios Labanoro pušys buvo vertinamos dar caro Petro I-ojo laikais ir naudojamos laivų stiebų gamybai.

Kraštovaizdis. Nuostabią parko panoramą galima apžvelgti iš apžvalgos aikštelių. Norint pamatyti kalvotas regioninio parko reljefo formas, verta aplankyti geomorfologinius draustinius. Maldžiūnų geomorfologiniame draustinyje nuo miškais apaugusių kalvų netikėtai nusileidžiame į klonius, kuriuose telkšo mažyčiai ežeriukai. Aiseto, Mažųjų Siaurių, Alnio pusiasaliai dėl savo savitumo paskelbti gamtos paveldo objektais. Tačiau juos savo grožiu lenkia Ščiūrio ragas – ilgas ir itin siauras pusiasalis, skiriantis lankytojų pamėgtus Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerus.

Gyvoji gamta. Labanoro regioninis parkas gamtiniu požiūriu yra turbūt vertingiausia saugoma teritorija Lietuvoje. Ji yra ir Europos saugomų teritorijų tinklo sudėtinė dalis. Parko gamtiniuose draustiniuose ir rezervatuose aptinkama itin daug saugomų augalijos ir gyvūnijos rūšių, vertingų buveinių. Girutiškio rezervatas paskelbtas tarptautinės reikšmės šlapyne, kurioje aptinkamas parko simbolis – erelis žuvininkas.

Tradicinė gyvensena. Labanoro girioje pasislėpusiems kaimeliams bei vienkiemiams būdinga labai paprasta, bet praktiška medinė kaimiška architektūra. Kaimų išplanavimą sąlygojo natūrali gamta – miškai, ežerai, pelkės. Tai rodo netgi vietovardžiai, kurie dažniausiai susiję su įvairiais gamtiniais objektais, – Tetervinė, Vilkasalė, Ažubaliai. Gyvenimas gūdžioje Labanoro girioje suformavo specifinį vietinių žmonių gyvenimo būdą, kuris lig šiol neatsiejamas nuo gamtos.

Nuo seno Labanoro apylinkės garsėja Labanoro dūda – Lietuvoje išskirtinai tik su šiuo kraštui siejamu muzikos instrumentu, skambėjusiu tradicinių kalendorinių švenčių, turgaus dienomis.

Etnokosmologija. Susitikti su žvaigždėmis naktiniame parko danguje kviečia vienintelis pasaulyje etnokosmologijos muziejus bei šalia įsikūrusi Molėtų astronomijos observatorija, turinti didžiausią teleskopą šiaurės Europoje. Čia susipažinsite su žmogaus ir dangaus šviesulių sąsaja, jų įtaka tradicinei gyvensenai ir žmogaus pasaulėžiūrai.

 


 

Paskutinė atnaujinimo data: 2018-03-27