2024-04-17

Vėjalandė šilagėlė - saugomas augalas!

1992 metais įkūrus Labanoro regioninį parką, pirmosios emblemos simboliu buvo pasirinkta vėjalandė šilagėlė. Svarbiu parko simboliu ji liko iki šiol, nes šiuo metu Labanoro gira yra europinės svarbos vėjalandžių šilagėlių apsaugai svarbi NATURA 2000 teritorija, kurios apsaugos tikslai pagaliau patvirtinti šių metų kovo 1 dieną. Nuo šiol Labanoro girioje saugoma 8400 ha vėjalandžių šilagėlių buveinių, t.y. visas šiai rūšiai tinkamas augti plotas, kuriame ūkininkauti reikės taip, kad sąlygos šilagėlėms augti nebeblogėtų.

Įspūdingi šilagėlių žiedai, kurių puošnumui viso darželio gėlės gali tik pavydėti. Deja, už tą grožį tenka skaudžiai sumokėti, nes vis dar atsiranda žmonių, kurie jas skina, kasa... kitaip tariant - vagia iš gamtos, net nebijodami baudų.

Natūralios šilagėlių buveinės - tai pušynų retmės ir aikštės, gaisravietės. Šias buveines jau nuo sovietmečio intensyviai naikino, nes miško aikštės būdavo laikomos neracionaliai naudojamais plotais, kuriuos visus skubėta apsodinti mišku. Tas pats ir su gaisravietėmis - jas iš karto iškirsdavo, suardavo ir pasodindavo naują tankų mišką, kuriame šilagėlei jau nebebuvo vietos.

Kai kas pasakys, kad šilagėlėms užtenka atvirų vietų - plynų kirtaviečių - kur jos gali tarpti. Taip, jos ten taip pat įsikuria, bet labai trumpam, iki kol susiveria naujas jaunuolynas. Vėjalandė šilagėlė - labai ilgaamžis augalas. Labanoro regioniniame parke žinomi augalai, kuriems yra jau 40 metų. Ji negali plisti kaip piktžolė, vos tik atsiranda naujas atviras plotas, nes dauginasi lėtai ir pirmą kartą nuo sudygimo pražysta tik 3-4 metais (jeigu sąlygos labai palankios), bet dažniausiai tik 6-7 gyvenimo metais.

Taigi paskutinė vieta, kur šilagėlės vis dar gali įkvėpti saulės yra pakelės - čia registruota 90 proc. visų mūsų parke žinomų radaviečių. Bet pakelės - pati nedėkingiausia vieta augti vėjalandei šilagėlei, kas sąlygoja spartų šios rūšies nykimą. Ne tik dėl to, kad pakelėse šilagėlės yra "kaip ant delno" ir puikiai matomos augalų brakonieriams, bet ir dėl to, kad pakelėse - labai daug veiksmo: čia ir mašinas stato, ir medienos sandėlį gali įrengti, ir kelio tvarkymo darbai vyksta.

Be to, su transportu pakelėmis plinta daug invazinių augalų rūšių, su kuriomis vėjalandės šilagėlės priverstos konkuruoti. Ypač didelį susirūpinimą kelia dar sovietmečiu Labanoro girioje įveisti šluotiniai sausakrūmiai (dar vadinami zuikiakrūmiais), kurie plinta pakelėmis kaip žaliasis gaisras, skverbiasi gilyn į mišką, kur suformuoja 50 metų gyvuojantį savo sėklų banką ir taip visam laikui okupuoja paskutines šilagėlių augavietes.

Taigi be žmogaus pagalbos ši pakelių gražuolė neturi šansų išlikti ir jei šiuo metu, per masinį žydėjimą, važiuojate į girią paganyti akis į violetines šilo liepsneles, kartu padarykite ir gerą darbą - šilagėlių augimo vietose pašalinkite jas gožiančią augaliją, ypač invazinius šluotinius zuikiakrūmius.

Tuo pačiu prašome apie kiekvieną aptiktą radavietę pranešti parko direkcijai, el.paštu [email protected] atsiunčiant nuotrauką ir koordinates. Ši informacija reikalinga norint įtraukti šilagėlių radavietę į saugomų rūšių informacinę sistemą, nes tik taip įmanoma jas apsaugoti nuo miškų ūkio veiklos. Įtraukti radavietę į SRIS galite ir savarankiškai, prisijungdami prie sistemos adresu sris.am.lt.

Padėkime Labanoro girios simboliui įkvėpti saulės ir saugiai sunokinti labai brangias sėklas.

P.S. Nežinia, kas vėjalandei šilagėlei sugalvojo tokį poetišką vardą, bet tikimės, kad kalbininkai jį ir toliau išsaugos, mat pasikeitus moksliniam vardui (buvo Pulsatilla patens, o dabar Anemone patens) paprastai keičiami ir lietuviški vardai (būtų vėjalandė plukė).

(Tekstas ir nuotrauka - A.Gaidamavičiaus)