Galimybė pasijusti kolektyvo dalimi – vienas svarbiausių dalykų savanoriškoje veikloje

Data

2021 12 21

Įvertinimas
0
DSCF8108.jpg

   Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija atsisveikino su dar viena tarptautinių savanorių iš Solidarumo korpuso programos pora. Ivan Pyzhin iš Karelijos ir Jonathan Stahr iš Vokietijos parkuose praleido daugiau nei pusę metų. Kas gimė savanorių rankų ir idėjų pagalba per šiuos 9 mėnesius? Kuo didžiuojasi jie patys? Kokie planai ateičiai gimė savanoriaujant?

   Natūralu, kad požiūris į savanorystę abiejų  savanorių kiek išsiskyrė. Vokietis Jonathanas tiesiog nekėlė ypatingų lūkesčių šiai veiklai, niekada nebuvo su ja susidūręs, todėl pasibaigus savanorystei ypatingų pasikeitimų nepajuto. Tuo tarpu savanorystės laikas Ivanui iš Karelijos prabėgo kaip linksmieji kalneliai. Pradžioje vaikinui norėjosi visas užduotis atlikti kuo idealiau ir skubiau, nenuvilti naujųjų kolegų. Vėliau, tų pačių darbuotojų dėka, atsirado daugiau ramybės, pasitikėjimo savimi. Šiltuoju sezonu vyko daug įvairiausių renginių, buvo daug veiklų lauke. Tuo metu net nebuvo daug laiko gilintis į savo mintims – norėjosi viską išbandyti, visur sudalyvauti. Spalį vėl atėjo tam tikras štilis – sumažėjo darbų gamtoje, lankytojų, renginių tad teko perdėlioti mintis darbams prie stalo. Ivanui tai puikiai pavyko: sukurti parko maršrutus pristatantys filmukai, paruoštas žaidimas būsimiems parko lankytojams, daugiau bendrauta socialinėje erdvėje.

„Projektas man suteikė gausybę galimybių“ – sako Ivanas. Žinoma kai kurios jų vaikinams įsiminė labiau nei kitos. Pavyzdžiui, Ivanui labiausiai patiko pačiam kurti projekto marškinėlių dizainą, plaukti į tik valtimi pasiekiamą retųjų augalų augavietę, kartu su parko botanike pažinti gamtą, kepti kiaušinienę iš 200 kiaušinių. Taip pat filmuoti ir kurti filmukus, neformaliojo švietimo pamokos vaikams, sukurti orientacinį-edukacinį žaidimą, išbandyti gido darbą ir žinoma dirbti fotografu parko šventėse ar tiesiog įamžinti parko gamtą. Jonatanui labiausiai įsiminė darbas Lankytojų centre, bendravimas su turistais. Abiems kartu – naujų parko maršrutų tikrinimas, žymėjimas, jų priežiūra.

„Juokingiausia buvo, kai lankytojai atpažindavo, kad aš iš Vokietijos“ – pasakoja Jonathanas. Vokiečių turistai iš tiesų sudaro daugiau nei trečdalį parko užsienio lankytojų. Tad vokiškai kalbantis savanoris visuomet palikdavo įspūdį atvykėliams ne tik iš Vokietijos, bet ir Austrijos, Šveicarijos. „Juokinga buvo plaukti prieš srovę Dringykščia ar užstrigti baidarių kamštyje Žeimenos upėje“ – prideda Ivanas. Taip pat Ivanas prisimena 130 km iššūkį dviračiu, bėgimą iki Ladakalnio ir atgal karštą vasaros dieną. Kaip vieną smagiausių prisiminimų įvardina ir dalyvavimą vietos folkloro ansamblyje.

„Galimybė kasdien bėgioti bei važinėtis dviračiu su fotoaparatu rankose ar ant galvo ir taip susipažinti su nuostabia vietos gamta. Kartu su šio krašto folkloro ansambliu pažinti lietuviškas tradicijas. Bet svarbiausia – būti priimtam savanoriu Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko šeimoje“ – tokius smagiausius projekto momentus išskiria Ivanas. Jonathanas džiaugiasi patobulėjusia anglų kalba, taip pat galimybėmis savarankiškai pakeliauti po kitas užsienio šalis. Esant galimybei visada skatiname savanorius pažinti ne tik mūsų parkus, bet ir kitas Lietuvos vietas ar kaimynines šalis.

Savanorystės projektas skirtas ne tik prisidėti prie priimančios organizacijos gerovės, bet ir savo įgūdžių plėtimui ar tiesiog savęs pažinimui. Stebėti kaip žmogus atsiveria, atranda save, savo mėgstamas veiklas yra nepalyginamai smagiau nei vien džiaugtis atliktų užduočių rezultatais. Prasiplėtęs akiratis, nauji bendraminčiai paprastai yra didžiausi savanorystės pasiekimai. Žinoma, visos mažos ir didelės užduotys ir skatina savanorius permąstyti, kas jiems artima, svarbu, su kuo jie nori sieti savo ateitį. Šių metų savanoriai nėra išimtis ir šiuo klausimu. Kad ir mažais žingsneliais, bet džiaugiamės Johnatano patirtimi gyventi savarankiškai: pačiam rūpintis namų ruoša, buitimi. Taip pat prasiplėtusiu požiūriu į aplinką, vietos kultūrą. „Tapau atviresnis. Supratau, kad prašyti kitų pagalbos – ne gėda. Nors yra dar daugybę dalykų, kuriuos norėčiau išbandyti, tačiau jau žinau, kuria kryptimi turiu judėti. Aš įgavau gal tuziną naudingų įgūdžių kasdieniame gyvenime ir manyje įsižiebė dar galybė puikių idėjų, kurias norėčiau įgyvendinti ateityje. Susiradau daugybę draugų ir pakeleivių savoje kelionėje. Bet labiausiai vertinu tai, kad tapau Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko šeimos dalimi“ – nuoširdžiai įspūdžiai dalinasi ir kolektyvui dėkoja Ivanas.

Kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Kokie savanorių planai ateičiai? Jonathano mintyse galbūt nauja kelionė į dar vieną nepažintą šalį. O gal studijos, jei tik tvirtai žinos, ką nori studijuoti. Ivanas pradžiai ruošiasi bent trumpai pailsėti, praleisti laiką su draugais. Vėliau jis norėtų tobulintis fotografijos ir videografijos, gamtos pažinimo, ekologijos, sveikos gyvensenos srityse, taip pat dar sykį išbandyti savanorystę. „Anksčiau aš tik svajodavau apie įvairius dalykus, bet pabandyti neišdrįsdavau. O savanoriaudamas tarsi įgavau ypatingų galių, todėl dabar ruošiuosi išbandyti daugybę idėjų, kilusių mano galvoje. Net ir pačių beprotiškiausių. Aš nesakau sudie, aš sakau iki! Labai noriu čia grįžti ir dar geriau pažinti Lietuvą, jos tradicijas ir papročius“ – tikina Ivanas. 

Ir mes nesakome sudie savanoriams. Visuomet sakome „iki pasimatymo“ ir labai džiaugiamės sulaukę jų grįžtančių. O kartu po truputį ruošiamės naujai kelionei su kitais dviem jaunais žmonėmis.

Projektas yra finansuojamas Europos solidarumo korpuso programos.

Šis straipsnis atspindi tik autoriaus nuomonę, todėl Nacionalinė
agentūra ir Europos Komisija negali būti laikomos atsakingomis už jame
pateiktą informaciją.