Paukščių apsaugai svarbioje teritorijoje „Labanoro giria“ nustatomi nauji apsaugos tikslai
Aplinkos ministerija rengiasi patvirtinti naujus geros apsaugos būklės kriterijus (GAB) kelioms Europos Sąjungos svarbos paukščių rūšims, saugomoms paukščių apsaugai svarbioje teritorijoje (PAST) „Labanoro giria“ ir apie tai laiškais informavo Labanoro regioninio parko gyventojus bei žemės savininkus. Šį kartą papildomi apsaugos reikalavimai nustatomi juodakakliam narui, lėliui, ereliui žuvininkui, europiniam žalvarniui ir juodajam pesliui. Šios rūšys yra vienos jautriausių žmogaus veiklai, todėl jų apsaugai būtina išsaugoti tinkamas perėjimo, maitinimosi ir poilsio vietas.
PAST „Labanoro giria“ yra viena svarbiausių teritorijų Lietuvoje miškų ir pelkių paukščiams saugoti. Čia saugomos net 15 Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių: juodakaklis naras, vakarinis vapsvaėdis, juodasis peslys, erelis žuvininkas, vakarinis kurtinys, jerubė, gervė, miškinis tikutis, paprastoji lututė, žvirblinė pelėda, lėlys, europinis žalvarnis, juodoji meleta, tripirštis genys ir lygutė.
Didžioji dalis šių rūšių geros apsaugos būklės kriterijų jau yra patvirtinti anksčiau. Praktikoje tai reiškia, kad žemės ir miškų savininkai apie konkrečiame sklype taikomus apribojimus informuojami tada, kai kreipiasi dėl leidimų miško kirtimams ar kitai veiklai. Dabar papildomai nustatomi kriterijai toms rūšims, kurių apsauga iki šiol nebuvo detaliai reglamentuota.
Apibendrinus visų PAST „Labanoro giria“ saugomų rūšių apsaugos reikalavimus, miškų ūkyje svarbiausi bendrieji principai yra šie:
- miško kirtimų ribojimas paukščių veisimosi laikotarpiu, daugeliu atvejų nuo kovo 1 d. iki rugpjūčio 31 d.;
- biologinei įvairovei paliekama ne mažiau kaip 20 medžių hektare;
- išsaugoma negyva mediena, jeigu po kirtimo jos liktų mažiau nei 20 m³/ha.
Tačiau kiekvienos rūšies apsauga turi savų ypatumų. Pavyzdžiui, kurtinių apsaugai saugomos jų tuokvietės ir 1 km apsaugos zonos aplink jas, kuriose taikomi itin griežti ūkinės veiklos ribojimai. Juodakaklių narų apsaugai svarbiausi ežerai ir jų pakrantės – čia draudžiama plaukioti, stovyklauti ar plėsti rekreacinę infrastruktūrą paukščių perėjimo metu. Žalvarniams saugomos atviros ir pusiau atviros buveinės, kuriose išlaikoma mozaikiška kraštovaizdžio struktūra ir neleidžiama užželti pievoms ar įveisti miško. Miškinio tikučio perėjimo vietose (aukštapelkėse) draudžiama lankytis gegužės ir birželio mėnesiais. Vapsvaėdžių, juodųjų peslių, žuvininkų ir lutučių apsaugai nustatomos specialios lizdaviečių apsaugos zonos, kuriose ribojami miško kirtimai bei kita trikdanti veikla.
Vienas svarbiausių naujai tvirtinamų kriterijų susijęs su juodakaklio naro apsauga. Šiai retai rūšiai svarbūs ramūs, mažai trikdomi ežerai. Veisimosi laikotarpiu nuo balandžio 1 d. iki liepos 31 d. veisimosi vietose ir jų aplinkoje draudžiama plaukioti vandens transporto priemonėmis, žvejoti, stovyklauti ir poilsiauti. Taip pat numatyta neįrengti naujų lieptų, tiltų ar kitos rekreacinės infrastruktūros.
Erelio žuvininko apsaugai svarbu išsaugoti senus lizdinius medžius bei ramybę aplink lizdavietes. Aplink žinomus lizdus 500 metrų atstumu kovo 15 d.–rugpjūčio 31 d. negalės būti vykdomi miško kirtimai ir kita trikdanti veikla. Kirtavietėse taip pat turi būti paliekami stambūs medžiai, ypač senos pušys plokščiomis viršūnėmis, tinkamos būsimiems lizdams krauti.
Europinio žalvarnio apsauga orientuota į atvirų buveinių išsaugojimą. Šiai rūšiai būtinos mozaikiškos pamiškės, laukymės, smėlynai, degimvietės ir kirtavietės. Todėl dalis kirtaviečių turi būti paliekama savaiminiam atžėlimui, o žalvarnių veisimosi vietose negalės būti naudojami pesticidai.
Juodasis peslys – viena rečiausių Lietuvos plėšriųjų paukščių rūšių. Jo apsaugai svarbios tiek lizdavietės, tiek aplinkinės maitinimosi teritorijos. Aplink lizdus nustatomos apsaugos zonos, kuriose ribojami kirtimai ir naujos rekreacinės infrastruktūros įrengimas.
Lėlio apsauga susijusi su retų pušynų, laukymių ir aukštapelkių išsaugojimu. Optimaliose buveinėse nuo gegužės 15 d. iki rugpjūčio 15 d. negalės būti vykdomi miško kirtimai ar dirvožemį ardantys darbai.
Svarbu pažymėti, kad dauguma šių priemonių nėra skirtos uždrausti ūkinę veiklą, bet siekia ją pritaikyti prie jautrių rūšių poreikių. Miškai ir toliau gali būti naudojami, tačiau tam tikrose vietose ir tam tikru metu veikla turi būti planuojama atsakingiau, kad būtų išsaugotos retos ir nykstančios rūšys bei jų buveinės ateities kartoms.
Pateiktame žemėlapyje pavaizduoti konkretūs plotai, kuriuose saugomi žalvarniai, juodakakliai narai ir tikučiai. Kitos paukščių rūšys saugomos beveik visoje Labanoro regioninio parko teritorijoje (išskyrus rekreacines zonas).