Pirmos savanorių savaitės Aukštaitijos nacionaliniame parke: puiku gyventi gamtos apsuptyje ir jaustis naudingam

Data

2021 06 06

Įvertinimas
1
DSCF6289-COLLAGE.jpg

 

Net ir tebesitęsianti pandemija nenutraukė dešimtmetį trunkančios tarptautinės savanorystės tradicijos. Balandžio viduryje Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija sulaukė dar vienos savanorių iš užsienio pamainos. Kas jie, kaip jiems sekasi, kokių minčių vedini jie atkeliavo pas mus?

Susipažinkite – Ivan Pyzhin ir Jonathan Stahr. 28-erių Ivanas atvyko iš Petrozavodsko, Karelijos respublikos sostinės, Rusijoje. 20-metis Jonathanas – iš Ulmo, įsikūrusio Vokietijos pietuose.

„Man labai patinka fotografuoti, bėgioti vidutinio ir ilgo nuotolio atstumus, skaityti knygas, žiūrėti filmus. Taip pat aš labai mėgstu gamtą.būtent dėl šio pomėgio pasirinkau savanoriavimą jūsų parke. Manau, tai puiki vieta man. Esu dirbęs vietos parke, be to visada norėjau būti dalis kažko didesnio, svarbesnio, naudingo ir dabar šią svajonę įgyvendinu. Man svarbu, kad žmonės mėgtų keliauti, o tam reikia bent šiokių tokių patogumų – nuorodų, praeinamų takų, tiltelio per upelį ir panašių dalykų. Galėdamas prisidėti prie šių nedidelių, bet keliaujant svarbių dalykų jaučiu, jog esu svarbus ir naudingas.“ – pasakoja Ivanas. Daug ką pakoregavo ir susiklosčiusi pandeminė situacija. „Dėl karatino ilgai negalėjau niekur keliauti, todėl šis projektas puiki proga ištrūkti iš namų – pasakoja Jonathanas. – Mane jau seniai domina Baltijos šalys. Aš visai neseniai baigiau mokyklą. Tai mano pirmoji išvyka iš namų, tad noriu įgyti daugiau savarankiškumo bei įvairesnės gyvenimo patirties. Aš taip pat mėgstu būti gamtoje, važinėti dviračiu, keliauti bei pažinti šalies kultūrą ir gamtą. Europos solidarumo korpuso savanorystės programa – puiki proga išsiaiškinti, ko aš noriu, nusibrėžti ateities planus“. Tai, kad pandeminė situaciją įvedė daug suvaržymų, mini ir Ivanas: „Šiuo metu sunku keliauti, todėl šis projektas puiki galimybė tai padaryti, susipažinti su naujais žmonėmis, šalimi. Europos solidarumo korpuso savanorystės programa apjungia bendraminčius.“

Pažintis su savanorystės programomis skiriasi. „Apie galimybę savanoriauti žinojau jau seniai. Mano brolis dalyvavo EST (Europos savanorių tarnybos) projekte Čekijoje. Jis buvo sužavėtas ir būtinai siūlė man, jei tik pasitaikys galimybė, siūlė išbadyti tokią galimybę. Praėjo 8 metai – ir štai aš čia – juokiasi Ivanas. – Porą metų bandžiau  ir man pavyko. Ypač domino savanorystė nacionaliniuose parkuose.“ Jonathano istorija tiek kitokia: „Informaciją apie Europos solidarumo korpuso savanorystės projektus radau internete. Esu buvęs Estijoje ir Lenkijoje, o Lietuvoje esu pirmą kartą. Kadangi savanorystės ieškojau konkrečiai Baltijos šalyse ir pasirinkau jus.“

Kaip mūsų savanoriams sekasi Lietuvoje ir konkrečiai Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniame parkuose? „Puikiai! Nuostabu gyventi gamtos apsuptyje, nepasiilgstu miesto šurmulio. Taip, mieste daug pramogų, pasilinksminimo vietų, bet jų apstu ir parke: gamtos fotografavimas, bėgiojimas, fantastiški saulėlydžiai, kuriuos gali stebėti ant ežero kranto ar pro kambario langą. Mano nuomone, jei nori pažinti šalį – turi gyventi mažame miestelyje. Didmiesčiai visur panašūs. Visi aplankyti jūsų miesteliai ir kaimai labai gražūs“ – teigia Ivanas. „Man smagu turėti veiklos, tikslų. Tik baigus mokyklą ištikusi pandemiją viską sustabdė, o dabar aš vėl veikloje. Puiku, kad galiu pažinti parką. Skirtingai nei mes Vokietijoje, jūs turite tiek daug natūralios gamtos. Jūsų mažuose kaimeliuose gali pasijusti lyg nukeliavęs daugybę metų atgal“ – priduria Jonathanas.

O kaip sekasi sutarti? „Gyventi su kažkuo visada yra išbandymas, bet aš greitai prisitaikau. Kitą vertus smagu kai yra su kuo pasikalbėti, kartu ruošti vakarienę. Virtuvėlė nedidelė, bet viskas gerai. Smagiausia, kad išeini ryte iš namų ir gali bėgti, kur akys veda, ieškoti miško keliukų ir takelių. Puikus parko kolektyvas – visi labai draugiški.“ – šypsodamasis pasakoja Ivanas. „Visą laiką gyvenau su šeima, tad dabar mokausi gaminti, darausi savarankiškesnis“ – pasakoja Johathanas.

Artimiausios ateities planai? „Tiesiog dalintis mėgavimusi gamta su kitais žmonėmis, ypač vaikais. Išbandyti naujus takus. Tobulinti įgūdžius ne tik fotografijoje, bet ir videografijoje. Ypač domina paukščių balsų garsiniai įrašai, taip pat augalų nuotraukos. Surasti naujų retų rūšių būtų puiku, bet ir įprasti augalai atrodo žaviai.“ – artimiausios ateities planais parke dalinasi Ivanas. „Būti parko dalimi, padėti, kur galiu – tokie svarbiausi mano tikslai, - teigia Jonathanas, - aš atviras įvairioms užduotims. Man svarbiausia – įgauti patirties. Pramokti jūsų kalbą – dar vienas tikslas. Ji sunki, bet labai graži. Ir dar labai norėčiau pakeliauti.“ Tobulinti užsienio kalbų žinių svarbus ir Ivanui: „ne tik pramokti lietuvių, bet ir pagilinti anglų kalbos žinias Europos solidarumo korpuso savanorystės programa – puiki proga.“

Galiausiai vaikinai kviečia visus į Aukštaitijos nacionalinį ir Labanoro regioninį parkus ne tik susipažinti su jais, bet ir tiesiog mėgautis gamta, pajausti laisvę ir primena, kad iš čia pasiimtumėte nepakartojamus prisiminimus, o paliktumėte tik jūsų pėdų įspaudus.

Projektas yra finansuojamas Europos solidarumo korpuso programos.

Šis straipsnis atspindi tik autoriaus nuomonę, todėl Nacionalinė
agentūra ir Europos Komisija negali būti laikomos atsakingomis už jame
pateiktą informaciją.